Trumpa įstaigos istorija

Šiandieninės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos pirmtakė – Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba – įsteigta 1918 metų gruodžio 6 dieną. Jos pirmuoju viršininku tapo inžinierius Jonas Šimoliūnas (1878–1965). Vėliau jis ėjo Susisiekimo ministerijos valdytojo, po to – viceministro pareigas.

Pagrindinis Plentų, vandens kelių ir uostų valdybos padalinys buvo Plentų skyrius. Pirmuoju skyriaus vedėju paskirtas inžinierius Kazimieras Vasiliauskas. Skyrių sudarė techninė dalis ir techninė inspekcija. Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba tapo centrine kelių tvarkymo įstaiga. Iš pradžių jai priklausė 1196 km kelių.

Naujoji valdyba kūrėsi po Pirmojo pasaulinio karo, darbo sąlygos buvo nepavydėtinos: stigo žinių, specialistų, medžiagų, transporto priemonių. Viskas buvo išgrobstyta ir sunaikinta, Plentų skyrius nepaveldėjo jokių techninių dokumentų, sąmatų ir duomenų joms sudaryti, ryšys su provincijoje įsikūrusiais padaliniais buvo blogas, daugelis darbų vyko labai lėtai.

1919 metų rugsėjo 6 dieną Prezidentas A. Smetona pasirašė pirmąjį laikinąjį įstatymą dėl svarbesnių vieškelių ir gruntinių kelių. Tuo metu manyta, kad Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba turėtų prižiūrėti ne tik plentus, bet ir visus vieškelius. Tačiau valstybė tam darbui neturėjo pakankamai lėšų. Savivaldybių atstovų suvažiavime, kuris vyko 1920 metų kovo 17–21 dienomis, nutarta vieškelius ir smulkesnius kelius perduoti savivaldybėms. Nustatyta Lietuvos kelių priežiūros tvarka: pagrindinius plentus prižiūrėjo Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba (Susisiekimo ministerija), o vieškelius bei smulkesnius kelius – savivaldybės (Vidaus reikalų ministerija). Savivaldybės kelių priežiūrą vykdė prievolės tvarka per apskričių valdybas ir valsčių viršaičius. Kelių ruožai buvo  išskirstyti vietos gyventojams. Priežiūrai skirto ruožo ilgis priklausė nuo ūkio dydžio. Tas ribas nustatydavo viršaitis.

1921 metų kovo 2 dieną pasirodė naujas bendrojo naudojimo kelių ir tiltų įstatymas, plentus prižiūrinčių tarnautojų tarnybinės taisyklės. Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba pradėjo planuoti savo tolesnius darbus: 1922 metais pirmą kartą sudarė artimiausio dešimtmečio (1922–1932 m.) pagrindinių kelių plėtros planą. Jame buvo numatyta plentų rekonstrukcija, skalda dengtų kelių paviršiaus kapitalinis remontas, tiltų atstatymo eiliškumas. Nutarta daugumai darbų panaudoti vietines statybines medžiagas, o užsienyje pirkti metalą ir jo dirbinius, mašinas, įrankius, cementą, mineralinius degalus ir alyvą. Plane buvo nurodytas projektuojamų plentų sąrašas. Tais metais buvo sutaisyti pirmieji 60 km plentų ruožų.

Pirmieji nauji gelžbetoniniai tiltai pastyti 1924 metais. Pats pirmasis buvo 28 metrų ilgio, trijų lankstų arkinės sistemos tiltas per Verknės upę Kruonio–Jiezno plente.

Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba per tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį išgyveno keletą reorganizacijų: 1924 metais ją pavadino Plentų ir vandens kelių valdyba, o 1936 metais reorganizavo į Kelių valdybą, kuri susidėjo iš 3 direkcijų – sandėlių, vandens kelių ir eismo. 1928 metais valdybos žinioje buvo 1701 km plentų ir grįstų kelių, 6190 km žvyruotų I rūšies ir 7691 km II rūšies vieškelių. O iš viso valdybai priklausė 15582 km kelių.

1934–1938 metais iš Kauno į Klaipėdą buvo nutiestas 195,5 km ilgio Žemaičių plentas, 1937 metais pradėtas tiesti Aukštaičių plentas, kuris iš Kauno per Panevėžį vedė į Biržus.

1940–1944 metų laikotarpis Lietuvai lėmė tris okupacijas: Sovietų Sąjungos (1940), Vokietijos (1941) ir vėl Sovietų Sąjungos (1944). Per tą trumpą laikotarpį teko pakelti ir Antrojo pasaulinio karo negandas. 1944 metų liepos 17 dieną buvo įkurta Lietuvos SSR vidaus reikalų komisariato (nuo 1946 m. ministerijos) Plentų valdyba. Reikėjo skubiai imtis karo nuniokotų kelių atkūrimo, tiesti naujas automobilių transporto arterijas.

Vilniaus–Kauno kelio asfaltavimo darbai vyko 1949–1952 metais. Dangą rengė sumaišymo ant kelio metodu. Eismo intensyvumas šiame kelyje didėjo. Prieš Vilniaus–Kauno kelio rekonstrukciją, kuri prasidėjo 1960 metais, vidutinis metinis eismo intensyvumas daugelyje vietų artėjo prie 3000 automobilių per dieną. Šį trečios techninės kategorijos kelią buvo nutarta rekonstruoti pagal pirmos kategorijos reikalavimus. Naujoji Vilniaus–Kauno automagistralė dviem asfalto juostomis didžiuosius Lietuvos miestus sujungė 1970 metais.

Baigiant tiesti Vilniaus–Kauno kelią, jau buvo parengti dviejų Kauno–Klaipėdos automagistralės ruožų po 24 km projektai. Šios automagistralės oficialus atidarymas įvyko 1987 metų rugsėjo 4 dieną.

Vilniaus–Kauno–Klaipėdos kelią projektavo ir intensyviai tiesė 22 metus. Projektuotojai dar 1970 metais gana tiksliai prognozavo būsimą automobilių bumą Lietuvoje ir itin padidino naujai projektuojamų automagistralės ruožų pralaidumą.

 

Jonas Šimoliūnas (1878–1956)
 
Žemaičių plento tiesimo darbų pabaigos aktas, 1938 m.
 
Keliams tiesti skirtas skreperis MoAZ-546, 1983 m.
 
Tilto per Miniją statyba, 2013 m.
 
Automagistralė Vilnius–Kaunas, 2015 m.
 
Paskutinė atnaujinimo data: 2017-02-07